9 paprasti ir veiksmingi būdai motyvuotis

„Laisvė tėra proga tapti geresniais“ – Albert Camus

Kai tik prabylame apie motyvaciją, ar jos trūkumą – tokia populiari tema šiandien, ir ypač prieš Naujuosius – man akyse iš karto ima šmėžuoti toks stereotipinis motyvo beieškantis seklys, a la autorinių teisių nebesaugomas Sherlock‘as Holmes‘as ar koks generinis „Morka“: tereikia išsiaiškinti nusikaltimo motyvą, ir net sunkiausią kriminalinį galvosūkį išspręsti jau gerokai lengviau.

Žiū, ir su mumis panašiai.

Netiesa, kad nors vieną mūsų reikėtų kaip nors ypatingai motyvuoti – nuolat puikiai motyvuojamės patys.

Va lepteli vis žurnalistai: mokiniai nemotyvuoti mokytis, darbuotojai nemotyvuoti dirbti, net policininkų nemotyvuoja žemi atlyginimai ir taip toliau. Nesutinku – mokiniai tėra motyvuoti nesimokyti, darbuotojai yra motyvuojami vengti darbo, o policininkus, kaip ne keista, puikiai motyvuoja ir palyginus žemi atlyginimai. Gal dar kažkas.

Mes visada esame motyvuoti– kiekvienas elgesys gali būti paaiškintas įvairiausiais motyvais, ir dauguma motyvų, net jei jų nesuvokiame sąmoningai – teigiami, bent jau mums.

Rūkorius motyvuotas rūkyti toliau, nes taip lengviau ir paprasčiau, nei „kankintis“ ir nerūkyti, girtuoklis irgi yra pakankamai motyvuotas išgėrinėti toliau, nes abstinencija jo, deja, visiškai nemotyvuoja. Linkusius persivalgyti motyvuoja skanus maistas, išsilavinusiems bejėgiškumą paprasčiau būti bejėgiais ir taip, analogiškai toliau.

Savo elgesį lengviausiai galime pakeisti tada, kai išsilaisviname iš įprasto, automatinio suvokimo gniaužtų, ir žengiame kitaip – kita koja, neįprastai, iš pradžių, kol naujasis elgesys pagaliau tampa įpročiu, pakeičiančiu mus pačius.

Tad šie ne kartą išbandyti, veiksmingi ir paprasti būdai „motyvuotis“, kuriais netrukus pasidalinsiu, tėra elementarūs būdai pradėti veikti – ir motyvuoti save – veiksmingiau. Dabar pat.

Nes „nesusikursi reputacijos, vis kalbėdamas apie tai, ką ketini daryti“– sakydavo Henry Ford.

Fordas neteisus: susikursi reputaciją ir taip, nesunkiai. Tik kitokią.

Nr. 1: Smarkiai ir trumpai

„Jei nerašai, nes neturi tam laiko, nerašysi, ir kai turėsi tam laiko“ – Katerina Stoykova-Klemer

Kaip paprasta – kad nustotum pagaliau laukti Godo, ar bijoti 2 t vištienos, tiesiog imi, ir darai, ką verta daryti, intensyviai, smarkiai, bet trumpai – tai, ką atidėlioji, vengei ar vis bijojai daryti.

Pavyzdžiui – jei niekaip neprisiruoši pagaliau bėgioti – imi ir dabar pat puoli bėgti, smarkiai, daug, tik trumpai – viso labo 10 minučių risnoji lauke kaip paklaikęs , be sportinės aprangos, be tinkamų batelių, be kompanijos, mėgėjiškai, neteisingai, be jokios svarios priežasties, be tinkamos motyvacijos ir visų kitų išsigalvotų kliūčių. „Pramuš“ – raminančiai konstatuotų mūsų Vincas, išvydęs tamstą po tokios treniruotės. Jei niekaip neprisiruoši pabaigti kokio slegiančio darbo – tiesiog pasakai sau – „dirbsiu smarkiai, nes tik 10 minučių“ – ir puoli dirbti, it kibirą energetinio gėrimo išgėręs.

Tikėtina, kad nustebinsi pats save – kaip greitai ir daug pasiekei. To ir tereikia. Daryk taip dažnai, ir žinoma, kryptingai. Nustebsi – koks energingas, pasirodys, esi. “Kas bebūtų, pradėk rašyti. Vanduo nepradeda bėgti, kol neatsuki čiaupo”― užstrigusius rašytojus motyvuodavo Louis L’Amour.

Nr. 2: Apsimesk, kol pavyks

“Turi būti žmogumi, kuriuo niekad neturėjai drąsos būti. Po truputį atrasi, kad ir esi toks žmogus, tačiau tol, kol pagaliau tai aiškiai išvysi, turi apsimesti ir save atrasti“ ― Paulo Coelho

FIUYMI (Fake It Until You Make It) – šia tema jau kalbėjome, verta pasikartoti: visa, ką galvojame apie save, laimei, ar deja, tėra tik tam tikra haliucinacija, skubotas apibendrinimas, ir tiek. Juolab, kad bet kuriuo atveju nuolat vaidiname, pirmiausia, žinoma, „įprastus“, normalius save.

Tačiau tai tik „persona“. Kaukė. Dar senovės graikai tai puikiai suprato, tuo tarpu mes dažnai – ne, įsikibę savo įvaizdžio it jis būtų vienintelis tikras. Ar Feisbukinis.

O juk trilijonai neuronų mūsų smegenyse bet kurią akimirką susijungia vis kitaip – vienu iš n galimų būdų, kurių, kai jie kiekvienas tarpusavyje siejasi iki 10 000 sinapsių, yra labai labai labai daug.

Tad net ir panorėję, galime savo būsenas ir apskritai save vertinti tik labai apibendrintai, ir net, sakyčiau, grubiai.

Kokia prasmė tada vėl ir vėl apsimetinėti nevykėliu, ir įrodinėti sau, bei kitiems, kad taip ir yra? Jokios. Geriau laikyti save vykėliu, ir elgtis taip, tarsi viskas ir einasi kaip iš pypkės.

Tada ir eisis.

Nr. 3: Užburianti vizija

“Jei suvokimo durys bus atvertos, žmogui viskas pasirodys taip, kaip yra – begalybe“ – William Blake

Būtent: mus veža ne kirpyklų tinklo „Vizija“ vizija, o įkvepianti, žadą atimanti vizija. Dar Hellen Keller sakydavo – „Patetiškiausias žmogus pasaulyje yra tas, kuris mato, bet neturi vizijos“.

Jei neturi įkvepiančio, svarbaus ir prasmingo siekio – akivaizdžiai turi kitokį: banalų, nereikšmingą ir greičiausiai beprasmišką, o šis, žinia, motyvuoja ir toliau viską daryti taip pat – apatiškai. C‘est la vie, ir nieks kits čia nekalts, jei ir toliau metodiškai bukini savo jausmus. Bei vaizduotę.

Gera naujiena čia – įkvepiančią viziją nesunku susikurti. Tereikia tik įsijausti – ką matysi, kai pasieksi tai, ko tikrai nori? Ką jausi? Ką girdėsi? Gal net pergalės skonis burnoje atsiras? Va taaip: leisk sau viską patirti iki smulkiausių detalių – kaip viskas atrodys tada? Ir koks geras jausmas kils? Intensyvink patirtis, leisk joms augti, suvok viską keliais lygiais – ką tavo siekis reiškia tau, iš tikrųjų, kuo tapsi, pasiekęs tai, ko sieki, kaip tavo siekis sieja tave su visa kuo ir taip sėkmingai fantazuok, vizualizuok toliau, kol galų gale net šiurpas pradės imti, kai vėl prisiminsi tai, ko taip įkvėptai sieki.

Puoselėk, brangink savo viziją, kurk ją ir perkurk, dažnai patirk, leiskis jos suviliojamas, užburiamas ir hipnotizuojamas. Tai daug vertingesnė patirtis, galų gale, nei vadovautis generine, kitų primesta ir dar lėkšta vizija, ar vegetuoti be jokios. Ar – dar liūdniau-vis bėgti nuo taip pat meistriškai savo pačių susikurtos vizijos – košmaro.

Palik tai siaubo filmų kūrėjams. Įkvėpimas režisuojamas.

Nr. 4: Įkvepiantis herojus

“Atsimink, kas yra tavo didvyriai, ką jie tau reiškia, ir kodėl jie tau tiek reiškia“ – Gale Harold

Kuo viskas baigtųsi, jei iki šiol norėtum būti panašus, ar panaši, į kokį savo vaikystės herojų, pavyzdžiui Kalėdų Senelį, ar sovietinę Snieguolę? Liūdnai.

Dirbtum dabar sezoninį darbą, dalintum dovanas, kurios net ne tavo, už vidutiniškai išdeklamuotus eilėraščius, ir būtum apsuptas nuolat nepatenkintų, dovanomis vis nusiviliančių „gerbėjų“. Maža to, dar ir teisėjautum: vertintum kitų elgesį, pasakotum, kaip verta elgtis ir t.t. Sako, vaikystėje berniukai tiki Kalėdų seneliais, užaugę – nebetiki, o senstelėję – galų gale tampa Kalėdų Seneliais patys. Ironiška, vos ne kaip rytietiškose pasakose apie drakonus. Nors tai nėra taip blogai – „pagrindinė priežastis, kodėl Santa toks linksmas, yra tai, jog jis žino, kur yra visos negeros mergaitės“–sakydavo George Carlin.

Tačiau jei negeros mergaitės taip nebedomina – ar turi herojų, kuriuo nori sekti?

Turėti įkvepiantį herojų reiškia lengviausią būdą juo ir tapti. Mes net negalime neimituoti, nemodeliuoti, nemėgdžioti kitų – esame tiesiog vaikščiojantys mix’ai – kalbame svetimais žodžiais, miksuojame kitų nuostatas ir vertybes, trumpai – nuolat modeliuojame. Jei neturi ko imituoti, kuo sekti – prasti popieriai, turėsi išradinėti dviratį pats. Tai ir sunkiau, ir, dažnai, ilgiau. Tuo tarpu, turėdamas savo herojų, ar net daug jų, kiekvieną sekundę gali savęs paklausti – “o ką jis ar ji darytų šioje situacijoje?”. Iš karto lengviau, jauti? Ir aiškiau.

Tada veikti lengviau. Užtikrintai, ir net herojiškai. „Keep calm and carry on“– be ikoniškos Tiudorų karūnos šie žodžiai mažai ką reiškia.

Nr. 5: Būk atidus

“Eik tarsi bučiuotum Žemę savo pėdom” ― Thích Nhất Hạnh

Atidumas? Kaip ši savybė gali motyvuoti? Dar ir kaip.

Nuostabiai: tiesiog nebegali be nuostabos. Tos, apie kurią vis kalbėdavo Picasso: stebiesi net vėl neištirpęs it cukraus kubelis vonioje. Stebiesi, kad ir vėl atsibudai. Ar kad užmiegi. Kad gali ir eiti, ir bėgti, ir matyti, ir klausytis. Kad visa – kas dar nepakilo į orą ir nenuskriejo į kosmosą. Ar kad paraleliniai pasauliai ir juodosios skylės pagarbiai išlaiko atstumą, ir kad turime dar vieną dieną. Ar valandą. Įstabu, kaip viskas nuolat keičiasi – va net ir skaniausias maistas tampa tavimi, ir oras, kurį įkvėpi, net žodžiai, kuriuos čia skaitai – matai, ir tie tavimi virto.

Pats kažkada irgi galų gale virsi maistu, ar oru, ar žodžiais.

Tad tai, jog lengvai sugebi ir X, ir Y, ir Z – argi tai ne nuostabu?

Nuostabu.

Būdamas atidus, gali tiek naujo išmokti.

Tarkim, moki meistriškai nusiliūdinti be jokios priežasties ir padaryti taip, kad “viskas kristų iš rankų”. Tai svarbus ir ypatingas įgūdis, tad atidžiai jį patyrinėjęs, gali lygiai taip pat metodiškai išmokti veikti priešingai – nusilinksminti, ir pasiekti, kad “viskas kristų į rankas”.

Atidesniems tai visai nesunku.

O tyrinėti save, ir kitus šiandien gerokai lengviau – šiais 24/7 visuotinio skaitmeninio sekimo laikais viską registruojame, digitizuojame ir sekame. Va įsibėgėjęs atsitrenki į Feisbuko sieną, ir nubyra: visa, ką veikei, kaip ant delno. Neginčijamai: tu gyvenai, taip.

Tad nebereikia kas 15 minučių, kasdien, metų metus karštligiškai užrašinėti, ką gi veikei, kaip tai nuosekliai darė garsusis Bucky Fuller, staiga nusprendęs tapti maksimaliai naudingu visai žmonijai.

Tereikia veikti atidžiai. Ir nebereikės abejoti, ar tai, ką darai ir darai, iš tikrųjų verta daryti. Ir kaip.

Nr. 6: Sustok

“Dirbame savo kasdieninius darbus dar įnirtingiau ir beatodairiškiau, nei reikia, kad išgyventume, nes tada nebereikia rasti laiko sustoti ir pagalvoti. Skubėjimas tapo visuotiniu, nes visi bėga nuo savęs” – Friedrich Nietzsche

Kaip retai sustojame suvokti, kad iš tikrųjų sustoti net negalime.

Dūzgiame kaip atominės jėgainės, ar spragsime, kaip „Pringles“ traškučiai: „once you pop, you can‘t stop“. Na kaip gi čia sustosi: per minutę įkvepiame bent 16 kartų, net to nenumanydami, pasigaminam 150 000 000 radonųjų kraujo kūnelių, iškvepiame beveik gramą CO, nusimetam 350 000 nebegyvų odos ląstelių ir vidutiniškai 10 kartų sumirksim, tuo pačiu pagalvodami bent 50 skirtingų minčių. Mūsų kraujas venose nuteka bent 10 kilometrų, per minutę.

Ir be visa to, toliau darome, ką bedarytume – it niekur nieko!

Tad sąmoningai sustoti, ir tiesiog parymoti yra unikali proga. Visiškai ne prabanga. Galimybė – ne tik gali, bet ir turi sau tai leisti. Nes jei vis sukiesi ratu, gaudydamas savo neegzistuojančią uodegą, ir niekaip negali suprasti, kodėl tau tai vis nepavyksta, jokie mentoriai ar sertifikuoti uodegų gaudytojai nepadės .

Suprasi tik sustojęs. Geriausia – savo valia.

Nr. 7: Išmok ką nors naujo

“Mes nieko iš tikrųjų nežinome. Tik tie, kurie tai supranta, gali kažko išmokti” ― Wayne Gerard Trotman

“Mokymasis ir yra tai. Staiga supranti kažką, ką žinojai visą gyvenimą, tačiau nauju būdu“ – Dorris Lessing

Taip paprasta – išmokę A, lengviau išmokstame ir B. Įveikę C, greičiau įveikiame ir D. Tai vienas iš pagrindinių mūsų suvokimo bruožų – sugebame greitai ir efektyviai apibendrinti. Generalizuoti.

Tad kuo daugiau naujų dalykų išmokstame, ir kuo geriau mums sekasi juos išmokti, tuo lengviau imamės naujų iššūkių, ir mokomės naujų dalykų – nes mums pavyko TAIP apibendrinti. Augame. „Žinome, ką daryti, kai nežinome, ką daryti“– sakytų Jean Piaget.

O jei mums vis dar nesiseka ir A, ir B, o dar ir C, tikėtina, kad apibendrinsime, jog ir D – ne mums.

Tai supratę, galime paspęsti sau spąstus – geriausia prasme: išmokti vis ką nors naujo, ir mėgautis tuo. Dar svarbiau: nauji, motyvuojantis apibendrinimai („aš galiu“), mobilizuojančios nuostatos („man sekasi, man pavyks“) atsiras ir persmelks visa kita net ir tada, kai leisime sau vėl, ir dar geriau išmokti kad ir pačių paprasčiausių dalykų, ypač tų, kuriuos, naiviai manėme, kad jau mokame: vaikščioti išsitiesę, žingsniuoti užtikrintu žingsniu, šypsotis, lengvai užmegzti pokalbį su nepažįstamais, kalbėti drąsiai, užtikrintai, ir įdomiai.

Tai ir norėjau pabrėžti – svarbu yra ne tik suprasti, ko verta mokytis šiandien, bet to ir išmokti.

Tai daug svarbiau, nei mokytis kažko, ko net nenori išmokti, net jei „reikia“, ir taip ir neišmokti.

Ar jauti, kaip šypsausi, tau rašydamas?

Išmokau.

Nr. 8: Pradėk nevykusiai

“Niekada nebijok tobulybės – jos bet kuriuo atveju nepasieksi” ― Salvador Dalí

Patarsiu dar daugiau. Jei ką pradedi, nedelsdamas susimauk pompastiškai, big time, kad maža niekam nepasirodytų…nes tik tada visa kita, ką toliau darysi, bus geriau ir stipriau. Tik tada išmoksi daugiausiai, ir suprasi, ką verta suprasti.

Tad jei bijai kalbėti viešai, nes bijai susimauti (o kaip kitaip, jei ne viešai, dažniausiai kalbi, beje?) – vakcinuokis, bro, varyk kuo greičiau į kokią itin viešą vietą, kur turėsi nors kokią auditoriją, ir apsijuok. Totaliai. Pragrok visą savo vaizdingą katastrofinį scenarijų. Bus juokinga, kai prisiminsi, ko bijojai, ir kaip viskas iš tikrųjų susiklostė.

Jei nepradedi kokio darbo, tik todėl, jog abejoji, ar gerai išeis, mesk šalin tas abejones: pradėk blogai. Dabar pat. Nevykusiai, lepšiškai, troliškai, lūzeriškai, apgailėtinai, patetiškai blogai…ne „tuoj“, ne „greitai“, ne „tada, kai“, o dabar.

Svarbiausia, kad pradedi. Tampi starteriu. Ar startuoliu, lietuviškai.

Dūsaus kiti.

Nr. 9: Perkurk istoriją

„Turi išsivalyti tai, ko esi pilnas, kad prisipildytum tuo, ko neturi“ – Šv. Augustinas

„Sąmonė“ – sako kognityvinis psichologas Guy Claxston, tiriantis mūsų nepaprastus sugebėjimus mokytis – „yra abejotinų istorijų konstravimo mechanizmas, siekiantis pateisinti dirbtinį ir neadekvačiai juntamą „save““.

Stipru.

Tad ką byloja tie padavimai, tos istorijos, kurias apie save pirmiausia pasakoji sau?

Ką jos tau primena? Muilo operas, liaudies pasakas, ar dar silpniau – korporatyvines sakmes, su savo naiviais ir didaktiniais naratyvais?

Jei tavo istorija tau pačiam nebepatinka, siūlau surengti tikrą viešųjų ryšių akciją, kūrybinį koliokviumą, pirmiausia sau, ir susivokti, kuri iš visų istorijų, kurias pasakoji „per save“, tau yra svarbiausia. Ir kokia ji gali būti?

Jei esi kiek aptukęs, ar tavo nosis kreiva, ar kojos per trumpos, ar plaukų mažai beliko ir veidrodyje matai ne tai ką matai, bet tai, ką esi įpratęs matyti – pirmiausia socialinius naratyvus – istorijas apie tai, kas yra patrauklu, seksualu ar „normalu“ šioje visuomenėje, stabtelk ir susivok – gali pakeisti ne tik dominuojančią tau istoriją, bet ir savo vaidmenį joje.

Kardinaliai, dramatiškai, įtraukiančiai, netikėtai ir kvapą gniaužiančiai, tyliai ir ramiai, ar pagaliau itin prasmingai ir visiškai kitaip – va taip gali viens du pakeisti bet kurią istoriją, kuri tau nors kiek trukdo tapti tuo, kuo iš tikrųjų esi.

Ir gali būti.

Jauti?

Nuostabiausia, kad šiai kūrybai, šiam menui nereikia nei drobių, nei instrumentų, nei molbertų, nei brangios foto įrangos ar net kompiuterio. Nei pastelinių kreidelių.

Tu jau kuri. Įspūdingai.

Esi.

Autorius Vidas Jankauskas, //mindgasmic.com/

Nenaudėlis laikas: senstant bėga greičiau, bijant – lėtėja, o atostogaujant – skrieja šviesos greičiu. Kodėl?Darbas namuose

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *