Mažieji apkalbų nešiotojai

„Tu – tinginė, tu –bloga!“ – supykusi, kad mama nenupirko žaislinio ponio, rėkia penkiametė. „Kas tau sakė, kad aš tinginė?“ – bando aiškintis santykius mama. Tuomet, didžiausiai mamos nuostabai, mergaitė išpyškina: „Vakar močiutė tetai Linai apie tave pasakojo.“

Konsultuoja psichologė Lina Gudaitė
Tel: 8 611 53 194

Sutrikusi mama nežino, kaip elgtis. Barti dukrą ar aiškintis santykius su anyta? Penkiametė, pati to nesuprasdama, tampa nesantaikos kurstytoja.
Štai kita situacija. Tėvai paprašo kaimynės pabūti su jų šešerių metų dukrele, o patys išskuba į vakarėlį. Po valandos smagaus žaidimo, ši staiga pareiškia: „Tu visai nesi sena ragana“. Kaimynė, aišku, nustemba, iš kur tokios mintys.„Girdėjau, kaip tėveliai kalbėjosi“, – nuoširdžiai prisipažįsta mažoji. Paslaugi, vaikus mylinti moteris pasijunta įskaudinta ir pažeminta. Ji nebežino, kaip toliau bendrauti su kaimynais…

Darželio auklėtoja gerai žino, kada Igno tėveliai barasi, kada vienas su kitu nesikalba, o kada užsirakina miegamajame. Berniukas jaučia pareigą kasdien jai papasakoti apie gyvenimą namuose. Jo tėveliai iš pažiūros puikūs, energingi jauni žmonės, kartais net dovanėlių auklėtojai atneša, tad ką nors sakyti jiems – jai nepatogu. Gal Ignas fantazuoja? Gal nori atkreipti į save dėmesį?

Apkalbinėja visi?

Kas, pridėjęs ranką prie širdies, galėtų pasakyti, kad niekam nepasakojo „naujausių žinių“ apie savo anytą, marčią, viršininką, kolegą ar bičiulį. Mums be galo malonu plepėti su draugais apie bendrus pažįstamus. Psichologų nuomone, apkalbinėjimas – ne tik lengviausias būdas pabėgti nuo savęs ir savo bėdų, kurių taip nesinori spręsti, bet ir mūsų nebrandumo požymis, nes žemindami kitą, pasijuntame pranašesni, jaučiamės šventi ir teisūs, beveik dievai, turintys teisę teisti kitus.

Deja, kartais įsijautę pamirštame, jog apkalbas, netikrus gandus girdi vaikai. Na ir kas? Ką jie ten supranta… Be to, žaidžia ir nieko negirdi. Labai klystate taip galvodami. Vaikai tampa apkalbų nešiotojais, nes mes, suaugusieji, to juos nesąmoningai mokome. O jei jau išmokome, tarsi ir neturėtume pykti, jei viską, ką išgirdo ir įsidėjo domėn, mažyliai „ištransliuoja“ pačiu netinkamiausiu metu. Tėvai vaikams – elgesio modelis. Nesvarbu, ar šie elgiasi teisingai, ar nelabai, mažiesiems tėčio ar mamos žodis – neginčijama tiesa. Žinoma, tik iki to meto, kai vaikai pradeda atskirti, kas tinkama, gera, o kas – ne.

Sako, ką girdi

Nemato reikalo slėpti jausmų.Vaikai yra labai nuoširdūs, atviri. Jie neslepia savo tikrųjų jausmų ir minčių, kaip to yra išmokę suaugusieji. Vaikai tiesiog sako, ką galvoja ir elgiasi taip, kaip jaučiasi. O kai supyksta, jiems labai paprasta išpyškinti, kad mama ar tėtis – blogi ir blogiausi.
Perpasakojimas jiems nėra blogis.Perpasakoti tai, ką jie girdėjo apie kitą žmogų, vaikams nereiškia kažkokio blogio – apkalbų. Be to, jiems dar sunku atskirti, kas socialiai priimtina, o kas ne. Jie dar nemoka įvertinti, ką sakyti, o kur vertėtų patylėti.
Naivumas ir smalsumas taip pat būna kalti dėl apkalbų.Jei mažyliui atrodo įdomu, ką mama slepia
spintelėje, jam visiškai natūralu pasidalyti šiomis žiniomis su kitais. Naivus vaikas gali nesunkiai paviešinti visam pasauliui žodžius tėčio, kuris namo grįžo vėlai ir piktas.

Jei nenorime dėl vaikų raudonuoti, reikia mokyti juos atitinkamai elgtis, nes patys jie gali nesusiprotėti. Tėvai labai nori, kad vaikai būtų jiems patogūs, kalbėtų tik tai, ką reikia ir kada reikia, kad nesugadintų jų susikurtos reputacijos. Tačiau mažiesiems jie daugelio dalykų neaiškina, o tiesiog liepia tylėti arba pabara už ne vietoj pasakytą žodį. Tai kur kas mažiau veiksminga už pokalbius.

Fantazija ar tikrovė?

Vaikai maždaug iki 6–7 metų negeba atskirti fantazijų nuo tikrovės. Todėl vadinamosios apkalbos išties gali būti ir vaiko fantazijų vaisius. Atskirti apkalbas nuo vaiko melo ar fantazijų nėra lengva. Tai išsiaiškinti galima tik kalbantis su vaiku, stebint jo elgesį ir su juo bendraujant. Tačiau kartais ir to gali neužtekti. Penkerių metų berniuką, ištiktą isterijos priepuolio, auklėtoja bandė apkabinti, kad nesusižalotų, o jis mamai pasakė, kad jį auklėtoja mušė. Mama patikėjo berniuko žodžiais… Tačiau lygiai dažnai tėvai, žinodami, kad vaikas gali fantazuoti, dažnai juo nepatiki ir tuomet nukenčia pats vaikas, kadangi nesulaukia reikiamos pagalbos (pvz., fizinės ar seksualinės prievartos atveju).

Todėl visada geriausia žinoti, kad bet kokioje fantazijoje yra bent krislas tiesos, kad ir labai labai tolimo tiesos šešėlio (pavyzdžiui, vaikas, kurį neklausantį ryte aprengėte ne pačiomis švelniausiomis rankelėmis, gali pasiskųsti, jog jūs jį… draskėte!) Vaikai dažniausiai fantazuoja apie tai, kas girdėta, matyta, liesta, ragauta ir pan. Mažylis niekada nežais gaisrinės, jei jis nežinos, nebus matęs ar skaitęs apie gaisrininkus. Vėliau jis galbūt žais, kad gaisrininkai skrenda į Mėnulį, bet visų pirma jis turi žinoti, kas tie gaisrininkai.

Nebarti, bet nenutylėti

Kaip reaguoti iš mažylio išgirdus, ką apie mus kalba kiti žmonės? Įsižeisti, pasijuokti ar nekreipti dėmesio? Prisiminkime pirmąją situaciją. Būtų klaidinga nuduoti, kad neišgirdome, ką mums sakė dukra. Penkiametė, persakydama močiutės žodžius, bando manipuliuoti mamos nuotaikomis. Jos mažoje galvelėje sukirba mintis: o gal mamytė norės dar ką nors sužinoti, todėl pirks mergaitės norimą žaislą, vykdys kitus jos įgeidžius. Mamos situacija kebli, tačiau jos gebėjimas reaguoti į dukros elgesį gali nulemti mergaitės charakterio raidą. Kol kas mažoji dar nemoka skirti, ką ir kodėl derėtų nutylėti, o apie ką galima ir pasišnekėti. Mažam vaikui dar ganėtinai sudėtinga išaiškinti, kad kalbėti apie kitą už akių negražu. Tad pirmoji tėvų užduotis išgirdus, jog vaikas pats to nesuprasdamas ima nešioti apkalbas – tai nubrėžti ribas ir užkirsti kelią manipuliaciniam elgesiui. Pirmoje situacijoje minėta mama turėtų paaiškinti dukrai, kodėl ji vis tiek dabar nepirks to žaislo (tam nenumatyta skirti pinigų ir pan.).

Nepriimkime vaikų žodžių asmeniškai (nors jie būtų tikrai skirti tik jums). Nepykime ant vaikų, nekaltinkime, nebarkime jų, o ramiai pasikalbėkime. Kalbėti reikia paprasta, aiškia, vaikui suprantama kalba, ramioje aplinkoje. Pirmosios mergaitės mama galėtų paklausti, ar ji žinanti, kokie būna tinginiai. Tai paskatintų mergaitę pagalvoti, ką iš tikrųjų reiškia tas žodis. Vertinga būtų pasakyti vaikui, kaip pasijutome išgirdę tokį neteisingą kaltinimą. Atskleidę savo jausmus, padėsime mažyliui suvokti, kad kai kurie žodžiai skaudina kitą žmogų.

Apkalbėtoji kaimynė – ragana galėtų paaiškinti mergaitei, kad raganos nebūtinai būna blogos. Jos padaro ir daug gerų darbų. Gal jos tėveliai, kaip tik tai norėjo pasakyti? Darželio auklėtoja turėtų nukreipti berniuko dėmesį į žaidimus, pamokėles, o ne tapti nuolatine jo klausytoja.

Ar aiškintis su apkalbinėtojais?

Kai tik atsiras proga, pasikalbėkime su savo anyta ar abiem vaiko seneliais. Jeigu seneliai prie vaiko ir toliau apkalbinės, vargu ar tai palengvins vaikui įdiegti nuostatą, kad pasakoti be būtino reikalo apie kito žmogaus silpnybes, ydas yra netinkamas ir blogas dalykas.

Jei paskalas apie save išgirdote iš mažiau pažįstamų žmonių vaiko, veltis į pokalbius turbūt neverta. Protingiausia būtų iškart atleisti apkalbančiajam, nes savyje nešiojamos nuoskaudos pritraukia vis naujų bėdų, kartais net didesnių. Tačiau yra atvejų, kai verta pasikalbėti. Gal esame tam žmogui kuo nors skolingi? Gal kada nors jį įskaudinome? Tuomet atsiprašykime, atlyginkime žalą. Na, o jeigu tas žmogus skleidžia apie mus paskalas piktybiškai, jis žlugdo pats save.

Gandams – raudona lemputė

Ką gi daryti, kai girdint vaikams giminaičiai ar pažįstami pradeda apkalbinėti kitus.

  • Jeigu kitas žmogus ruošiasi skleisti apkalbas, elkimės aktyviai, o ne laukime, kol mums ko nors prikalbės. Nesistenkime šnabždėtis ar atsitolinti nuo vaikų.
  • Švelniai keiskime temą, pvz.: „Kaip sekėsi kelionėje?“
  • Tiesiai sakykime į akis: „Nenoriu šitos temos liesti, nenoriu apie tai kalbėtis.“ Svarbu suprantamai kitam žmogui pasakyti, kaip jaučiamės: „Man nesmagu apie tai kalbėti, mane toks pokalbis glumina arba liūdina.“ Netoliese esantis jūsų ar kieno nors kito vaikas iš karto pajus, kad jūsų nedomina jokios paskalos.
  • Jeigu pažįstamas ar giminaitis ir toliau nereaguoja į jūsų nuomonę, bet atkakliai stengiasi apšnekėti kitą žmogų, pasišalinkime. Pasakykime, kad jums ir jūsų vaikams jau laikas eiti. Privalome pasišalinti ir dėl savęs, ir dėl vaikų, ir dėl gandus skleidžiančio žmogaus, nes toks pokalbis gali virsti rimtu konfliktu. O vaikams mažiausiai reikia tapti suaugusiųjų konfliktų dalyviais. Pasišalinimas – labai veiksmingai moko, jog apkalbinėti ir kitiems tas apkalbas perpasakoti yra negražu.

Eglė Kulvietienė
Publikuota žurnale Mažylis 2012 m. kovo mėn.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *